„Nuėjau dirbti į brigadą, kuri tiesė geležinkelį. Visa brigada pjaudavom mišką, versdavom medžius, dėliojom pabėgius. Man tada buvo tik šešiolika metų, o jau dirbau suaugusių brigadoje. Rankos nuo tokio sunkaus darbo taip sutindavo. Visą naktį sūrime laikydavau. Du metus išdirbau prie geležinkelio ir dar metus šakas miškuose genėjau. Geležinkelių tiesti atvažiuodavo užsiverbavę savanoriai, o šakas genėti nebuvo kam, tad mus stipresnes iš geležinkelių perkėlė prie šakų genėjimo. Šakas genėti buvo dar sunkiau. Malkas kapoti dar ir šiandien galiu. Sunkiausia buvo genėti egles: labai daug šakų. Rankas po darbo dienos taip geldavo ir čia jos labai tindavo. Labai sunkūs darbai būdavo.“
"Bet atėjo ruduo ir ankstyvą jo rytą
Pasibeldė į langą dar uždarytą
O įėję į vidų svetimi žmonės
Jie neprašė vandens ar kitokios malonės
Mama grąžė rankas, Dievą šaukė ir verkė
O svečiai savo naudai popierius tvarkė
Ėmė viską jie sau, net į mus nežiūrėjo
Tiesa, kelio laimingo jie mums palinkėjo
Išvažiavo lauku pakinkytas arkliukas
Peržegnojo vaikus mama ir tėveliukas
Liko liepos ir eglės ir lovos neklotos
Nešerti gyvuliai, durys visur atlapotos
Verkdama per laukus atskubėjo babytė
Atsisveikint norėjo, dar ką pasakyti
Bet tam buvo minutės tik kelerios duotos
Nes mūsų šeima Sibiran buvo parduota
Ir sugrūdo mus daugel į vieną vagoną
Žmonės maišė pirmyn ir atgal po peroną
Ir pradėjome tol nuo namų, nuo gimtinės
O paskui vis tolyn ir tolyn nuo tėvynės
Gyvulinis vagonas užrakintas, užkaltas
Maistas duotas sausas ir šaltas
Kai sustojo vandens atsinešti reikėjo
Mamą tėtį ir kitus, ginkluoti lydėjo
Iš toli elektros stulpai pranešinėjo
Kad greit miestas bus, pro duris įleis vėjo
Nes vagone tu viską daryti turėjai
Nors iš gėdos ir raudai ir atsiprašinėjai
Iš vagono paskui dar į baržą įkėlė
Ten iš vis šaltis kaulus kiaurai pergėrė
Ir pasikeitė visai peizažas,
Tą išvydome visi ir senas ir mažas
Negaliu aš ir šiandien niekam apsakyti
Kaip gailėjau tavęs, Lietuvėlė mažyte
O sapnavos kasdien brangios Mūšos ošimas
O nubudus ir vėl vien tik nusivylimas
Pagaliau atkeliavome ir į stojanką
Prieš akis nameliukai. Ne. Nezemlianka
Ir namų didesnių ten ištolo matyti
Į kurį mes pateksime, tėti, mamyte?
Ir suvarė mus daugel į namą didžiulį
Ten kiti atvežti ant savų maišų guli
Tarakonai ir blakės po sienas ropoja
Per maišus ir dėžes nėr kur pastatyt koją.
Neužilgo susirgom visi maliarija
Iš kampų vien girdėti O Jėzau, Marija
Nei laiškų, siuntinių, anei telegramos
Viena laimė, kad niekas neatėmė mamos
Kiek išvaikščiojai, mama, tu kojom kolchozų
Nemokėdama ruskai beveik anei žodžio
Kaip tau sekėsi nors bulves kelias išprašyti
Kad nuo savo šeimos žiaurų badą nuvyti
O mokykloje mes visi buvo lygūs
O maišelyje nei vienos lietuviškos knygos
Paklausti nemokėjome mes atsakyti
O sunku ant širdies, negaliu aprašyti
Bet gan greit mes rašyti skaityti išmokom
Žaidėm, kamuolį spardėm ir šokom
Ne tik paprastas dainas, bet ir kazački
Kad net rusai iš mūsų stebėjos visi
Po vieną pradėjome jau užsidirbti
Nors ir buvo sunku, nenorėjos prisipažinti
O mūs kūnus kapojo ir uodai ir maškos
O uogaujant riaumodamos gąsdino meškos
Augom žvalūs ir darbštūs, nenusiminę
Mat į tėvus visi buvom atsigimę
Vakarais mama pasakas sekė mums tyliai
Taip be žiburio sumigdavom visi lyg mažyliai"
„Atėjo keliese iš valsčiaus ir pradėjo daiktų surašymą daryti: aprašė kokie baldai, kiek jų yra, kokie gyvuliai tvarte. Paskui pasakė, kad nebeitume niekur, nei į mokyklą, nei kitur ir prigrasino, kad nebandytume bėgti. Tėtis pradėjo klausinėti, piktintis: ‚Už ką mus tremiat? Kokia nauda iš ištremtos daugiavaikės šeimos? Kas gali turėti naudą iš mažų vaikų ir manęs seno ir ligoto?‘ Atėjusieji tada pasakė, kad jeigu turim kokį kitą žmogų, galim jį įskusti. Matyt jiems buvo nurodytas skaičius, kiek žmonių reikia ištremti. Tačiau tėtis atsisakė ką nors kitą įskusti. Sako: ‚Ne, tai į katrą aš dabar kaimyną galiu parodyti? Jeigu jau man čia ta strėlė, man lemta, tai ruošiamės ir viskas‘. Paskui sudėjo mūsų visus daiktus į pakinkytą vežimą ir nuvežė mus į kluoną, kuriame jau buvo daugiau ištremtųjų surinkta, paskui visus nuvežė į Panevėžį, o ten susodino į prekinius vagonus ir išriedėjom. Tuose prekiniuose vagonuose tai ištisai kas nors prie langelio sėdėdavo, budėdavo ir žiūrėdavo kur mus veža. Žiūrėdavom į mokyklinius atlasus, žemėlapius kur maždaug važiuojam. Dvi savaites vežė traukiniais, o paskui perkėlė į baržas ir dar baržomis plukdė dar dvi savaites.“
„Mes gyvenom vienoje upelio pusėje, čia buvo miško ūkis, o kitoje jo pusėje buvo kolūkio lygumos ir dirbami laukai. Mes, vaikai, išeidavome į mokyklą, patį mažiausią palikdavo namie ir užrakindavo, o mama su tokia lengva valtele perplaukdavo į kitą krantą ir eidavo bulvių ar kokio kito maisto prašyti. Buvo labai sunku, nes mus atvežė rudenį, nelabai ką turėjom pasiėmę su savim, paskui prasidėjo žiema. O žiemą nei nusipirkti ko nors būdavo, nei mes labai turėjom už ką pirkti. Pirmi metai buvo tragiški. Būdavo, parnešdavo dubenėlį maisto septyniems žmonėms. Turbūt mama ir tėtis savo dalį atiduodavo mums, vaikams, o kaip jie išgyveno, aš net neįsivaizduoju.“
Tremtyje, Sibire, visi ėjo už kitus taip kaip už save
Liongina Zazaitė – Polikaitienė gimė 1940 m. gegužės 25 d. Lietuvoje, Pasvalio rajone, Buivyškių kaime ūkininkų Jurgio ir Lionginos šeimoje. P. Lionginos tėvas buvo dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, dirbęs mokytoju, vėliau ūkininkavo, turėjo 21 ha žemės. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai. 1949 m. p. Lionginos tėvai įstojo į kolūkį, tėvas pradėjo dirbti arklininku. 1951m. spalio 3d. atėję sovietiniai darbuotojai (viena atėjusiųjų buvo pionierių organizacijos vadovė) pranešė jog Zazų šeimą ruošiamasi perkelti (ištremti). Buvo pasiūlyta, jog jeigu šeima vykti nenori, turi įskusti kokią nors kitą šeimą. P. Lionginos tėvai tai daryti atsisakė. Susiruošimui davė kelias valandas, atėję kaimynai padėjo susidėti daiktus, pasiruošti maisto kelionei. Vežimas į Sibirą truko 1 mėnesį (2 savaites traukiniu ir 2 savaites plaukė barža). Atvežė į Tomsko sritį, Kujanovskij rajoną, Rusijoje. P. Lionginos mama dirbo žemės ūkio darbus, tėvas įsidarbino katilinėje, vaikai ėjo į mokyklą. P. Liongina Lietuvoje buvo suspėjusi baigti 5 klases, Sibire pabaigė 7 klases ir 16 metų pradėjo dirbti. Dirbo prie geležinkelio, vėliau - miškų pramonėje - genėjo medžius. Vietiniai rusai (sibiriečiai) labai padėjo ir palaikė. P. Lionginos tėvas visą laiką rašė laiškus artimiesiems, kad kreiptųsi, jog šeima išvežta be pagrindo. Giminės bijojo kur nors kreiptis. Taip pat tėvas rašė laiškus į Maskvą ir Vilnių, prašydamas reabilituoti jų šeimą. Po Stalino mirties šeima jau galėjo važiuoti į Lietuvą, bet neturėjo pinigų kelionei, todėl išvyko ne iš karto. P. Liongina išvyko į Lietuvą 1959 m., tremtyje išbuvusi 8 metus. Tėvai grįžo dar po 2 metų, tremtyje išbuvę 10 metų. Grįžusi p. Liongina kalbėjo rusiškai, lietuviškai beveik nemokėjo. P. Lionginą priglaudė dėdė, kuris gyveno Gudžiūnų kaime, po dviejų metų į Gudžiūnus iš Sibiro atvyko ir tėvai. P. Liongina įsidarbino kolūkyje, dirbo sezoninius darbus. Aplinkiniai grįžusią iš tremties Zazų šeimą vadino „Atėjūnais“. P. Liongina visą gyvenimą dirbo ūkyje. Šiuo metu yra pensininkė, būdama 50 metų pradėjo kurti eiles apie tremt ir apie savo ir šeimos išgyvenimus.