Jonas Kadžionis

* 1928

  • „Prisimenu kai Lietuvą okupavo vokiečiai. Žmonės jų labai laukė, sutiko kaip išvaduotojus. Mergaitės gėles nešė. Daug žmonių bėgo juos sutikti: vieni maistą duoda, gėles meta. Vienas kareivėlis važiavo į bortą įsitvėręs, ir kai gėles metė tai jis ir krito, veidą susižalojo, man taip buvo jo gaila. Kaimas vokiečių okupacijos beveik nejautė, jie nieko nedarė, nei bažnyčios persekiojo, vėliavas keldavo lietuviškas. Buvo policininkai prie vokiečių. Vokiečiai buvo uždėję prievoles, tai pas mus atvažiavo vokietis, atsisėdo su šautuvu, o policininkai daro kratą. Ieško kiek grūdų, kiek žemės, ir kiek šeimos. Ir paskui jam paaiškina, kad grūdų maždaug tiek rado, žemės yra tiek, šeimynos tiek. Reiškia, kad atliekamų nėra. Viską surašė akte ir išvažiavo. Jokios kalbos, kad atimti“. Apklausėja: „O žydų buvo? Šaudymai buvo? Kiek žydų pas jus maždaug buvo?“ J.K.: „Visuose miesteliuose buvo daug žydų ir Kavarske jų buvo. Aš iš pradžių nežinojau, tik vėliau sužinojau, kad čia iš kažkur surinko žydai, bet komunistai žydai ir jau aiškina, kad jau gersim Jūsų kraują stiklinėm.“ Apklausėja: „Bet ne visi gi buvo tokie? Buvo moterų, vaikų?“ J.K.: „Už Kavarsko, ar vienas sukilėlis ar vokietis, tiksliai nepasakysiu, sušaudė žydus, bet žydus veikėjus, komunistus, be šeimų ir 2 lietuvius, nes jie buvo užsikrėtę jau tom bacilom. Pasakojo, kad sušaudė Savickus: vyrą ir žmoną, tai žmonės pasakojo, kad Savickai, kaip žmonės buvo neblogi, tiesiog savo tiesas skleisdavo. Tai kai šaudė, Savickienė ranką iškėlus sušuko: ‚mirštu už Staliną‘. Atseit šitaip sakė. Tuo metu apie šešiolika jų sušaudė. Pagrinde buvo žydai. Mūsų kaime buvo atsiradęs vienas sukilėlis, kuris pristojo prie žydų, neleisdavo šaligatviais eiti, tai vietiniai jį praminė žydų karaliumi. Visi jo nekentė. Žydus kiek pavarinėjo, bet Kavarske nebuvo getų, jie iš pradžių buvo uždaryti savo namuose, kad negalėtų niekur išeiti. Buvo draudžiama žmonėms su jais bendrauti. Liepė niekam neturėti su jais ryšių. Po kurio laiko juos visus iš Kavarsko paėmė, aš pamenu kelios žydų šeimos bėgo į miškelį slėptis. Žinau, kad kelias šeimas sulaikė ir parvarė į Kavarską. O paskui iš Kavarsko juos į Ukmergę išvarė, ir ten juos šaudė ir prie šaudymo tikrai prisidėjo lietuviai. Aš žinau asmeniškai: Gynietis, Čiukštys, Mitašiūnas – su juo aš kartu lageryje buvau, tai jis sakė, kad negali žiūrėti į tuos žydšaudžius. O aš jam sakiau, kad Juozai tu gi pats juos šaudei, o taip šneki. Tai jis sako: ‚Jonai, aš tau paaiškinsiu kaip čia buvo. Aš buvau visai jaunas, sukilimo dalyvis. Duoda įsakymą Kavarske susirinkti. Mes susirenkam. Nuvežė į Ukmergę, perėmė vokiečiai, apginklavo, o aš jaunas, bijau. Negaliu atsispirti niekaip ir šoviau tik vieną kartą. Dabar aš negaliu žiūrėti į tuos žmones, kurie šaudė žydus‘. Ir va, tie partizanai būdavo aiškindavo, kad 'Žydšaudžių kaltę mes turim nuplauti savo krauju' kai kurie, kurie žydus šaudė iš pradžių buvo ir partizanų gretose. Tačiau jie nesiaukojo partizaninei kovai, bet stengėsi kaip nors išsisukti ir paskui pas saugumiečius užsiverbuodavo. Bet kada galų gale vis tiek išaiškėjo, kad jie šaudė, tai juos išvežė į lagerį. Žydšaudžių visi nekentė.“ Apklausėja: „O kaip žmonės reagavo? Paprasti žmonės? Kai vokiečiai pradėjo šaudyti žydus?“ J.K.: „Kaimo žmonės blogai reagavo. Mūsų kaime ar apylinkėse aš nežinau konkrečių pavardžių, kas būtų žydus priglaudęs, bet žinau, kad buvo žmonės, kurie slėpė, priglaudė. Ir jie ne dėl pinigų slėpė, gal žydai ką nors ir davė tiems žmonėms, nežinau. Aš asmeniškai labai sutariau su žydais kai buvom lageryje, aiškindavau, kaip senas kalinys: kaip ką paslėpti, kaip elgtis. Mes su žydais sutarėm“.

  • „Prisimenu, jog Kavarske, atsirado toks komjaunuolis Albertas Šiaučiūnas. Jį laikė blogu žmogumi, netikusios dūšios. Jis nušovė savo pusbrolį ir tokį pažįstamą mokinuką. Moterys bijojo jo ir panašių į jį kaip ugnies. Būdavo, jeigu tekdavo dirbti, pavyzdžiui verpti, ypač per tokią šventę kaip gegužės pirmoji, tai moterys užkabindavo duris, kad kas nepamatytų. Nes buvo draudžiama dirbti tokių švenčių metu. Kai vyko pirmieji trėmimai, mes nelabai dar supratom kas vyksta. Nors iš mūsų kaimo ištrėmė du mokytojus: mokytoją Kostą Čiukšį ir Petrą Jurkėną. Paskui, atsimenu kaip mūsų kaime, prieš „rinkimus“ atsirado agitatoriai. Vienas labai jau aktyviai ragino balsuoti už Šupikovą ir Morozovą. Bėgiodavo, šaukdavo, o kitas, kaimo įgaliotinis, buvo šiek tiek nuosaikesnių pažiūrų. Visi kaimo žmonės nekentė raudonųjų.“

  • „Mus suėmus už partizanavimą ir vežant į kalėjimą aš Malvinai, savo žmonai, sakau tau bus labai blogai. Saugumiečiai viską klausė ir klausia: ‚O kodėl jai bus blogai?‘ Aš atsakiau: ‚Jinai bunkeryje sėdėjusi nieko nežino, bet juk reikalaus.‘ O jie sako: ‚Tai jūsų gi neveža į jokius kalėjimus. Jus veža su ministru pakalbėti‘ ir nuvežė į KGB pastatą Vilniuje. Saugumo kieme mane pasišaukė prie sunkvežimio borto. Aš priėjau, o kai priėjau tai liepė greitai iššokti. Tai aš kažkaip net nespėjau su žmona atsisveikinti. Ir man iššokant Malvina spėjo pasakyti: ;Jonuk tiktai nepalūžk‘. Tai taip mes ir išsiskyrėm. Apklausėja: „Ir tada jus nuteisė?“ J.K.: „Po to jau kartu teisė, po 25 metus lagerio priteisė, bet mums jau buvo tas pats ar būtume gavę 20 ar 50 metų. Apklausėja: „Ar čia iš karto po suėmimo? Per kelias dienas nuteisė?“ J.K.: „Ne. Čia po trijų mėnesių teismas vyko. Manęs nemušė, nieko. Mūsų sąlygos buvo labai geros. Bet tik dabar istoriko Arvydo Anušausko knygoje aš radau, kad 1953 metais balandžio 4 dieną Berija išleidžia įsaką, kad panaikinti visas kankinimo kameras, įrankius ir jokių kankinimų nebegalima naudoti. Žinoma, jei jie žinodavo tikrai, kad gali kažkas ką nors pasakyti, tai mušdavo, bet jei visą informacija atitikdavo tai ne. Žmonos irgi nemušė.“

  • Celé nahrávky
  • 1

    Bebrunai, 25.03.2011

    (audio)
    délka: 03:16:33
    nahrávka pořízena v rámci projektu Survivors testimonies
Celé nahrávky jsou k dispozici pouze pro přihlášené uživatele.

Don‘t get lost in the woods and in your own conscience

789.jpg (historic)
Jonas Kadžionis

Jonas Kadžionis was born in 1928 in Piktagalis, Anykščiai district, Lithuania. His parents Aleksas and Petronėlė Kadžioniai were farmers. There were 11 children in their family. In 1936-1940 Jonas went to Pieninių primary school (Anykščiai distr.), he finished 4 grades. Jonas lived and worked in a family farm. At the beginning of the second Soviet occupation in the spring of 1948 part of his family were exiled to Siberia. Jonas Kadžionis wanted to avoid military service in the Soviet Army so; he joined Lithuanian Freedom Fighters Movement and became a partisan. In 1948-1949 he was fighting in Tigras troop, Šarūnas pick of the army, Algimantas district. His nom de guerre was Bėda (adversity). In 949-1953 Jonas Kadžionis- Bėda was fighting In Laisvės (Freedom) district, he was one of three the last partisans in that district, he was hiding in different dugouts in Kavarskas - Dabužiai - Traupis area. In 1949 Jonas Kadžionis got married to Malvina Gedžiūnaitė. His wife Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė (little sister)(1923-1992) was a Freedom fighter, volunteer and an exile. In 1950 while Jonas and Malvina were hiding in the dugout, their son Antanas was born. On the 22nd of May in 1953 Jonas Kadžionis -Bėda and his wife, partisan, Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė -Sesutė by guile were ensnared into an ambush and caught by the exterminator agents. In 1953 by the Baltic Tribunal Jonas Kadžionis and his wife were sentenced to 25 years imprisonment and to 5 years exile. Jonas Kadžionis refused to appeal for pardon or admit that he was deluded, so he was in prison in Russia the whole time of his punishment. At the beginning he was kept in Omsk where he worked in the wood manufacturing factory, later he was building oil conversion factory in Taishet, was in prison in Mordovia and in Perm, worked in the timber mills. After fulfilling his sentence in May, 1978 Jonas Kadžionis returned to Lithuania and settled at his wife in Pajūris, Šilalė district, he worked as a cleaner in the church. The Soviet authorities started pursuing him, he had been hiding for some time, was accused of freeloading and in 1983 exiled to Kaliningrad area, Russia, worked in the timber mill, in 1989 he retired. During the years of Lithuanian Revival Jonas Kadžionis was allowed to come back to Lithuania and in March 1989 he returned home. On the 14th of April 1998 Jonas Kadžionis was recognised as Lithuanian volunteer, on the 13th May 1998 he was granted the degree of lieutenant. Presently Jonas Kadžionis is the commander of the revived Algimantas district, retired captain and takes care of partisan war monumentalization. He initiated the creation the memorial for Traupis district freedom defenders, and marking partisan battle, death and burial places in Kavarskas area. He managed to find the place of his former dugout in Dabužiai forest and in 2009 together with the other enthusiasts reconstructed it. Nowadays the dugout is used for educational purposes. Jonas Kadžionis was awarded the Cross of Commander (Third Class Order). In his free time Jonas Kadžionis writes reminiscence, poetry and songs.